Riebalų deginimo kombinato paskutinis turas
Nuo prasmių kūrimo besidangstanti tapyba. Lankydamasi meno portale www. Aplinkui netylant diskusijoms apie liberalių vertybių smukimą, sparčiai artėjančią ir jau dabar vykstančią ekologinę katastrofą bei tuo pačiu vyraujantį nihilizmą ir dekadansą, ši paroda pasirodė kaip dar vienas balsas, įspėjantis apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Tačiau nuopuolis Jusionio parodoje— tapybinis, bet apie tai — kiek vėliau.
Arenos statybos sÄja baimÄ - Vakarų ekspresas
Linas Jusionis — jau neblogai žinomas lietuviškojo meno kontekste, dėl savo unikalaus tapybos stiliaus. Riebalų deginimo riebalų deginimo kombinato paskutinis turas paskutinis turas jo parodas ar kūrinių pristatymus lydinčiuose tekstuose pabrėžiama ir tai, kad šio menininko drobėse gausu dažnai pasikartojančių objektų — tinklo motyvų, fontanų, kamuoliukų, tvorų, balkonų, dviratininkų.
Menas, kad ir kaip būtų stengiamasi, niekada nebus pilnai įvertintas objektyviai. Čia visuomet įslinks ir susiraitys subjektyvumo šešėlis. Nuo subjektyvaus vertinimo nemėginau bėgti ir su Lino Jusionio darbais. Pirma į kaip numesti svorio praleidžiant stuktelėjusi mintis, pamačius jo kūrinius, buvo, jog jie stipriai primena italų menininko Giorgio de Chirico metafizine tapybą, kuomet keista, žodžiais sunkiai nusakoma nuojauta, tiesiog liejasi iš jo drobių.
Italų tapytojo darbuose galima aptikti panašius į sapne regimus įvaizdžius arba kūriniai mažų mažiausiai atrodo kupini melancholiškos nuotaikos. Keista tuštuma, neaišku iš kur sklindanti šviesa, renesanso architektūros įvaizdžiai, dirbtiniai manekenai ir gipsiniai biustai pasikartoja dažname jo paveiksle.
Galbūt dėl keistos tuštumos, architektūrinių elementų intarpų, teikiančių pusiausvyrą kūriniui, neaiškių šviesos šaltinių pasirodymo Lino Jusionio darbai mintyse ir susigretino su Giorgio de Chirico kūriniais.
Tačiau mintys nuo Giorgio de Chirico nutekėjo lietuviškojo meno konteksto link. Algimantas Kuras, nustumdamas vaizduojamus žmones į šoną, ir tenutapydamas, dažniausiai, tik juos iš nugaros, savaip konstruoja aplinką — joje aiškiausiai matomas gamtos ir technikos konfliktas, prievartinė invazija ir naikinimas, kas savo ruožtu visą Algimanto Kuro drobę paverčia mistine ir 6 kūno riebalų nuostoliai per mėnesį tuštumos.
Tuštuma jo darbuose pasirodo kaip išsikvėpusi aplinka, kurioje, rodosi nėra nieko ypatinga, o tik nyki kasdienybė. Drobėse apsigyvena tuštuma ir paties gyvenimo nuopuolio simboliai.
Tačiau visos šios mano subjektyvios sąsajos yra, galima sakyti, nieko vertos. Sąsajų šioje parodoje reikia atsisakyti, prasmių kūrimo, kuris tiesiog įvyksta savaime — taip pat. Tačiau palyginimai yra galimi. Juk tik akistatoje su kitu, gali suvokti save. Linas Jusionis šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose visai atsisako žmonių ir vaizduoja abstrakčias, geometrines formas, kurios skaido viena kitą į smulkesnes dalis. Tiesa, kai kur galima pastebėti ir nesunkiai atpažįstamų mūsų kasdienės aplinkos vaizdų, tokių kaip skirtingomis spalvomis nudažytas daugiabučių laiptinių sienas, ar rūbų džiovyklos, skirtai džiaustyti skalbinius lauke, akcentus.
Tačiau, kad ir ką Linas Jusionis vaizduotų savo drobėse — visi objektai tėra tik objektai per se. Menininkas kaip tik nori atsisakyti įvairiausių sąsajų, kurias mūsų protas bando surasti. Čia siekiama atsiriboti nuo išankstinių prasmių kūrimo, o dėmesį skirti tiesiog objektui ir jo buvimui, jo esybei, jo nepriklausomumui nuo pasirinktos spalvos, sąsajų su kitais panašiais bei skirtingais objektais, ar pasirinktos jo buvimo vietos paveiksle.
Navigacijos peržiūros paieška
Taigi, dekadansas. Lengvąja prasme, neturint omenyje smukimo ar neigiamos perspektyvos. Dekadansas norint suteikti savarankiškumą atskiroms riebalų deginimo kombinato paskutinis turas esančios vaizdinėms dalims.
O taip pat ir lengvas kąsnis tingiems parodų lankytojams — kūriniuose dominuoja tokios ir tokios spalvos bei pasikartoja šie bei tie objektai. Taip yra todėl, kadangi taip jau yra ir nieko čia interpretuoti nebereikia.
Tačiau netingus parodos lankytojas, kaip tik šiame nuopolyje pamatys dar didesnį iššūkį protui. Neįmanoma nekurti prasmių. Neįmanoma nekurti interpretacijų.
Mūsų mintys nuolatos nuo vieno vaizduojamo objekto eidamos prie kito kurs sąsajas. Ir nesvarbu, kad jos bus klaidingos arba visai nereikalingos. Linas Jusionis šia savo paroda iš tiesų sukelia tikrą sumaištį. Panašią sumaištį kėlė ir pirmosios abstrakcijos — Fratišeko Kupkos ir kiek vėliau Pito Mondriano kūriniai, kuriuose buvo perteikiamos tam tikros mintys, nuojautos, ritmai, o ne vaizduojami konkretūs daiktai.
Tačiau jeigu meno istorijos eigoje ir iki pat šių dienų riebalų deginimo kombinato paskutinis turas stengiamasi racionaliu būdu surasti kūrinį paaiškinančias prasmes ir interpretacijas, Linas Jusionis duoda progą viso to atsisakyti.
Ir ta proga yra tiesiog būtina pasinaudoti. Menininko drobėse laikas neegzistuoja, numesti svorio 22 metų moteris nenatūralios, įprastai gamtoje nevyraujančios spalvos. Spalvų pasirinkimas yra, sakyčiau, netgi perdėm estetiškas ir preciziškas.
Tačiau tai labai padeda norint pajusti tai, apie ką menininkas tapo, o ne pamatyti, ką jis nutapė. Nes iš tiesų, Linas Jusionis tapo nieką. Nesvarbu, kad lankytojai atpažins iš drobės į drobę menininko kūryboje keliaujančius objektus. Tačiau jie bus tik objektai, kurių nėra reikalo įvardinti, nes jie ir be mūsų interpretacijų gyvena savo gyvenimą. Svarbu tai, ką mes jaučiame žvelgdami į menininko kūrinius.
Svarbu pastebėti, kaip mūsų protui tiesiog knieti sukurti prasmes ir pasakojimus apie drobėse esančius vaizdus. Linas Jusionis atsigręžia į patį tapybos principą, tik kitaip nei riebalų deginimo kombinato paskutinis turas, tokie patys atsigręžusieji, jis nesiima tyrinėti spalvos riebalų deginimo kombinato paskutinis turas emocijoms ar dažo tekstūros bei drobės medžiagiškumo klausimų.
Kiek šioje paveikslo tuštumoje stebėtojas suras prasmių. Švelnus diktatoriškas pjūvis Mykolo Saukos skulptūrose Kad menininkui Mykolui Saukai teks uždavinėti kiek kitokius klausimus, negu esu įpratusi klausinėti menininkų, supratau tuomet, kuomet pamačiau jo žmogaus ūgį riebalų deginimo kombinato paskutinis turas skulptūras. Tuo Kitu tapo ne tik šios senyvų, raukšlėtų, nuogų žmonių skulptūros, tačiau ir mano pačios mintys, kylančios žvelgiant į šias skulptūras.
Rodosi, kad parodos autorius sugebėjo patekti ne tik į mano, tačiau ir į kitų, jo skulptūras stebinčiųjų, betoninius pasąmonės klodus. Įsivaizduok, jog esi žiūrovas-lankytojas savo paties parodose. Koks skulptorius yra Mykolas Sauka? Apie ką jis pasakoja? Man nėra patogu apie save kalbėti trečiu asmeniu. Tekste, kuris parodoje buvo prilipintas prie sienos, pasakojau apie skulptūrų padarymą ir tam tikras būsenas, kurias pereina ir kūrinys, ir aš pats.
Ten ir buvo viskas išsakyta, papasakota. Man svorio netekimas japonų daugiau būtų tas pats, kas aiškinti, kur slypėjo anekdoto žaismas arba dar blogiau — pačiam papasakojus, pačiam iš to anekdoto juoktis.
Ko Tu pats išmokai iš šių senyvų, netobulų ir netgi, sakyčiau, kupinų ydų žmonių skulptūrų? Iš jų neišmokau nieko, nebent darydamas mokiausi, kokie svarbūs yra netikėtumai ir klaidos. Skulptūros yra daiktai.
Riebalų deginimas nuo pilvo, šonų, pagurklio, žandų, tricepso ir t.t.
Kartais, retais atvejais šį tą išmokstu iš savo klaidų, bet iš daiktų — nelabai. Ieškant informacijos apie tave, visuomenei, rodos, esi geriau žinomas kaip rašytojas, negu kaip skulptorius. Klausiau Tavęs, kaip Tau rodos, koks esi skulptorius.
dienos naujienos
Dabar klausiu, jeigu būtum savo knygų skaitytojas — kokiu rašytojumi įvardintum Mykolą Sauką? Gūglas apie mane pateikia riebalų deginimo kombinato paskutinis turas gražų vaizdą.
Iš tiesų esu vienos knygos rašytojas. Kaip ir dauguma autorių, savo knygos niekada neskaičiau, išskyrus tada, kai ruošėme spaudai ir ieškojau korektūros klaidų. Daugiau komentuoti nenorėčiau, nes atsakymas būtų toks pat, kaip į pirmą klausimą. Žvelgiant į Tavo skulptūras, susidaro įspūdis, kad Tu su jomis elgiesi kaip pamišęs diktatorius, morgo chirurgas — grubiai, be užuojautos žeidi ir pjaustai jų kūno dalis, o paskui tarsi bandai užsiūti prasivėrusias žaizdas.
Ar tokiu kūrybos būdu kritikuoji žmonių santykius — parodydamas, kad mes visi esame tokie netobuli, kad net bloga darosi? Kritikuoti visada lengva, o kad esame netobuli, manau, mažai kas abejoja.
KAIP NEPAMIRŠTI...
Sakyčiau, kad yra kaip tik priešingai. Mes turime vilties. Skulptūras gabalais pjausčiau tam, riebalų deginimo kombinato paskutinis turas tilptų išnešti pro duris.
Nieko tame makabriško nei brutalaus, viską dariau su rūpesčiu. Liko siūlės, nelygumai, bet jie tokie pat natūralūs, kaip riebalai ir raukšlės. Panašiai kai savanoris lanko vienišą senelį, senelis labai mėgsta užsišnekėti apie savo jaunystę. Jis galėtų keturias valandas neužtildamas riebalų deginimo kombinato paskutinis turas, todėl savanoris jau po pusvalandžio turi pasakyt griežtai ir kartais šiurkščiai, kad jam jau laikas eiti.
Galiausiai nuo to abiem būna tik geriau. Tai tik toks šiukštumas ir mano skulptūrose. Savotiškai, esi sulyginamas su šiuo renesanso meno genijumi. O Velykų svorio metimas iš tiesų yra Tavo Mokytojas, kas yra Tavo Didysis Meistras iš kurio Tu mokaisi ne tik kūrybos, ar kuriame randi įkvėpimą, tačiau mokaisi ir apie gyvenimą?
Apie gyvenimą man vakarais, grįžusi po darbų daug papasakoja žmona. Kartais ir pats išeinu į kiemą, savarankiškai šio to išmokstu. O kūrybai pavyzdžių ir mokytojų yra aibė, kaip ir įkvėpimui, tai nebūtinai meno kūrėjai. Daugiausiai išmokstu ir pastebiu turguose, gatvėse, laukiamuosiuose. Tavo kūryboje, kas labai puikiai atsiskleidžia šioje parodoje, susipina du vienas kitam prieštaraujantys aspektai — kūryba ir destrukcija.
Contact us about this article Iki sausio 6 d.
Kodėl Tavo kūryba yra destruktyvi? Poetiškai, galima būtų paklausti, kodėl kuri naikinimą? Nemanau, kad kuriu naikinimą, tiesiog išmokau nemaskuoti nesėkmių. Man prastai sekasi apsimetinėti. Žiūrint į šias Tavo skulptūras parodoje, jos rodosi esančios naikinamos jas supančios aplinkos tiesiog akyse. Matai, kaip šių senų žmonių oda varva žemyn dėl gravitacijos. Kūnas čia tampa abjektu — nei gyvu, nei mirusiu.
Kavarsko kraštotyrininkai taip pat susirūpino praeities istorija. Mokytoja Stasė Kisielienė pati pasisiūlė jiems užrašyti kraštiečių pasakojimus apie pokario metus. Kai vienas po kito Amžinybėn iškeliavo daug matę ir iškentėję žmonės, Mokytoja suprato, kad ilgiau laukti jau nebėra kada.
Kažkur tarp tos ribos, kurioje nėra nieko ir tuo pat metu, joje telpa visa gyvenimo prasmė. Kaip Tu pats apibūdintum šią tarpinę būseną? Sunku apibūdinti. Tam ir kūriau tai plastine kalba, kad nereikėtų artikuliuoti žodžiais. Nors būtų galima rasti daugybę tinkamų citatų, bet dabar nešauna nė viena.
Maskvos metropolitenas - pavojingas transporto mazgas. Užrašas metro vagone Tas, kuris turės pakankamai drąsos ir kantrybės visą gyvenimą žvelgti į tamsą, pirmasis pamatys joje dienos šviesą. Ei, Artiomai! Artiomas nenorom pakilo iš savo vietos prie laužo ir, persukdamas nuo nugaros ant krūtinės automatą, nuėjo į tamsą. Stovėdamas ties ap šviestos erdvės riba, jis demonstratyviai, ir kaip galima garsiau ir įtaigiau, trūktelėjo automato graižtvą ir šūktelėjo užkimusiu balsu: - Stot!
Palieku tai įvardinti kitiems, jeigu kam būtų įdomu. Sakoma, kad menas atkartoja pasaulį, yra jo vaizdinys. Ar galima sakyti, kad teigi, jog pasaulis yra asocialus, jog žmonės yra antisocialūs? Kiek ilgai reikės laukti, kad suvoktume, jog visi esame pamišę? Turėjau galvoje ne šiuolaikinį, o socialinį meną.
Interviu – artnews.lt
Nors su tokiais skirstymais reikia labai atsargiai. Norėjau pasakyti, kad gali pilstyti sriubą galerijoje, gali visas galerijas, meno centrus paversti prieglaudomis, mokyklomis, žaidimų aikštelėmis, šunų dresūros namais ar ligoninėmis ar kuo tik nori, gali visus turnerius išdalinti pabėgėliams, šalpos organizacijoms, karo invalidų globos namams, kovotojams už žmogaus laisves, ir vistiek visoj toj labdarybėj liks nemalonus atskonis, kylantis iš to, kad iš viso šito naudos turės ir menininkas, institucija.
Ir galų gale tai bus skirta ne tiek socialinėms grupėms, apie kurias ir kurioms skirti šie projektai, kiek pasirodymui. Čia susikuria distancija ir tam tikras asocialumas. Tokie meno projektai niekada nepakeis tikros šalpos, labdarystės ir t. Labai radikalus teiginys, kad visi esame pamišę. Tikrai taip nemanau. Taip, šiuolaikinių medijų kuriamas pasaulėvaizdis turi pamišimo požymių. Galima būtų pamanyti, kad eame kvaištelėję, jeigu mūsų bulvariniai naujienų portalai būtų realybės atsipindys, bet taip toli gražu nėra.
Karo metu vyrai dažniausiai priversti tiesiogiai dalyvauti kariniuose veiksmuose, išeiti, paliekant savo šeimas dėl savo tėvynės.
